Gimimas yra jautrus periodas, formuojantis žmogaus tolesnio gyvenimo modelį.
Šiandien, žinodami nuostabius kūdikių sugebėjimus, mes galime daug aiškiau įvertinti gimimo prisiminimus. Kūdikiai užsitarnavo didesnio mūsų dėmesio, negu mes jiems skiriame iki šiol. Tai, ko mes iš jų išmoksime, gali pakeisti mūsų gyvenimą, pagerinti tėvystę, nėštumą, gimdymą bei vaiko auklėjimą. Sunkus vaiko gimimas – lyg organizme glūdinti infekcija, nuolat galinti sukelti ligą. Gimimų prisiminimai aiškiai parodo mūsų profesionalios akušerinės pagalbos ydas.
Ne visi kūdikiai gimsta su psichologinėmis problemomis. Laukti kūdikiai, švelniai pagimdyti, savo gyvenimą pradeda pozityviai. Jie žiūri į pasaulį su didžiuliu susidomėjimu ir smalsumu, nes jie jaučiasi saugūs, turi ryšį su tėvais.
Šiandien gimimas iš namų persikėlė į ligonines. Kas per amžius buvo šeimos įvykiu, šiandien paversta medicinine problema. Tuo pačiu krito ir gimimo psichologinė kokybė. Vaikai tai dramatizuoja gimimo prisiminimuose. Būtina padaryti viską, kad pas mažylius liktų malonūs prisiminimai apie gimimą.
Mintis apie sugebėjimą prisiminti savo gimimą dar nesena, todėl iki šiol dar daug kas galvoja, jog tokio pobūdžio prisiminimai neegzistuoja. Gimdymo prisiminimų nelaukti blyksniai atsitinka daug dažniau, nei buvo anksčiau manoma. Tiesiog juos ne visada atpažįsta. O jie dažniausiai pasirodo užslėpta forma: mūsų elgesyje, sapnuose, mintyse, įpročiuose, baimėje ar kitais pavidalais, tačiau mes nesuvokiame ir negalime paaiškinti tikrosios jų priežasties. Gimimo prisiminimus galima atgaivinti hipnozės, psichoanalizės, kvėpavimo ir kt. technikų priemonėmis. Pastaruoju metu taikoma amerikiečio psichoanalitiko Stanislovo Grofo metodika. (Šios knygos autoriui St.Grofo institute teko asmeniškai patirti gimimo išgyvenimą).
Ankstyvieji vaiko išgyvenimai turi įtaką tam tikrų psichologinių problemų raidai. Z.Froidas teigė, jog mes “pamirštame” tik sąmonės lygmenyje, kai tuo tarpu tikrieji prisiminimai saugomi pasąmonėje ir daro mums pakankamai didelę įtaką. Prisiminimai apie gimimą, giliai paslėpti pasąmonėje, dažniausiai atsiskleidžia netiesioginiu būdu. Jie gali pasirodyti esant tam tikram dirgikliui.
Nelaukti arba laukti priešingos lyties kūdikiai gali moteriai sukelti daug problemų. Tai nevaisingumas, frigidiškumas, skausmingos mėnesinės, dažni persileidimai, priešlaikiniai gimdymai.
Pagal tai, kaip augo susidomėjimas apie gimimo prisiminimus, vis daugiau pasaulio klinikų pastebėjo patikimus liudijimus psichologinių traumų, patirtų prieš gimdymą arba gimdymo metu, įskaitant, medicininių įsiterpimų sukeltus pojūčius.
Vien tik žodiniai gimimo proceso prisiminimai yra labai reti, nes įspūdžiai, patirti įvairių technikų metu, dažnai yra sunkiai nusakomi žodžiais. Tikrieji prisiminimų pasakojimai atskleidžia aiškius mąstymo procesus bei gilius jausmus, kuriuos vaikas patiria gimdamas.
Gimimo prisiminimai, nors ir netiesiogiai, gali turėti mums įtakos. Ypač įdomūs yra gimimo prisiminimai, kuriuos pasakoja vaikai. Jeigu jūs paklaustumėte savo vaiko (pagaliau, jeigu to ir nedarytumėte), greičiausiai jis, kai tik išmoks kalbėti, atras progą pasidalinti su jumis prisiminimais apie gimimą. Įkvėpti kai kurių jausmų, patirties ar asociacijų, mažyliai, pasakodami savo prisiminimus, gali labai nustebinti tėvus. Tie prisiminimai yra nenuspėjami, spontaniški ir dar kartą įrodo realų jų egzistavimą. Dažniausiai tokie pasakojimai būna pas 2-3 metų amžiaus vaikus. Jie gali būti laikomi pradiniais ir įtikinamiausiais. Pavyzdžiui, dviejų metų mažylis, sėdėdamas vonioje, žaidžia, juokiasi. Staiga jis sako, kad nesupranta daugelio dalykų, susijusių su gimimu. Pavyzdžiui, kodėl buvo labai ryški šviesa, kodėl jie į jo nosį kišo vamzdelį. Jam nepatiko skystis, kurį lašino į akis. Kitas vaikas kalbėjo apie “keistą” gimdos sienos, tarsi lango, atsivėrimą (moteriai buvo atliktas cezario pjūvis). Kitas pasakojo, kaip jis ėjo tuneliu į šviesą ir šaltį. Vaikas nežino tų veiksmų pavadinimų, nes jis matė juos tada, kai gimė.
Tai, apie ką vaikai, vos išmokę kalbėti, nori papasakoti, yra prisiminimai apie gimimą. Šis noras paprastai trunka neilgai, maždaug 1-2 metus, kol visa tai po truputį užsimiršta. Reikia spėti “sugauti” tuos prisiminimus, kol jie tebėra gyvi.
Mamai, galbūt, būtų įdomu paklausinėti savo mažylį apie jo gimimo prisiminimus. Reiktų įsitikinti, kad vaikas yra pakankamai atsipalaidavęs ir pasiruošęs skirti jums savo dėmesį. Galima jo paklausti ar jis prisimena savo gimimą. Reikia turėti galvoje, jog vaiko žodynas yra ribotas, tačiau atmintis pakankami gyva. Svarbu atkreipti dėmesį į gestus ir kitą neverbalinę kalbą. Galima paprašyti, kad vaikas nupieštų tai, kaip jis atrodė, būdamas pas mamą įsčiose. Vaikai turi savo žodžius tiems garsams, kuriuos jie girdi prieš gimstant. Pavyzdžiui, vaikai, gimę per cezario pjūvio operaciją, sakosi atėję į pasaulį per skirtingas duris. Piešimas, vaidyba, susikoncentravimas ties įvairiomis kūno dalimis – tai neverbalinė kalba, kuria naudojasi vaikai, kad mums papasakotų tai, ką jie prisimena apie gimimą.
Praktiškai visi vaikai savo prisiminimuose skundžiasi labai ryškiomis šviesomis, šaltomis patalpomis ir įrankiais, triukšmu, grubumu, liečiant jų jautrią odelę ir beveik visomis medicininėmis procedūromis, įskaitant vaistų lašinimą į akis, šaltas svarstykles, kontaktą su nepažįstamais ir kt. Jie būna ypač nepatenkinti tuo, kada perkerpiama virkštelė. Ir ne dėl to, kad skaudėtų, tačiau dėl nerimo, kad nutraukiamas tas gyvybinis ryšys, jei ji perkerpiama dar nenustojus pulsuoti.
Vaikai jaučiasi dėkingi už tai, kad būna švelniai laikomi rankose ir už tuos malonius žodžius, kurie jiems išsakomi. Jie labai dėkingi tada, kai tuoj po gimimo jie gali bendrauti su savo mama. Dažniausias vaikų skundas būna tas, kad jie tuoj po gimimo atskiriami nuo savo mamų. Vaikai, patekę į naujagimių palatą, jaučiasi įsitempę ir vieniši.
Palata naujagimiams, kurie gimė sunkiai ar neišnešioti, yra dar daugiau nerimą kelianti vieta. Negalėdami patirti pastovios ir individualios savo mamų priežiūros, jie jaučiasi nesaugūs. Jie palikti nepažįstamų žmonių priežiūrai, kurie ateina ir išeina. Jiems reikalingas saugumo jausmas, kurį suteikti tegali tik mama. Tokioje būsenoje jie patiria didelį emocinį stresą.
Nemalonūs išgyvenimai, patirti gimimo metu, gali palikti daug daugiau neigiamų psichologinių, nei fiziologinių pasekmių. Medikų, tėvų nejautrumas, nelaikymas kūdikio pilnaverčiu žmogumi, gali turėti įtakos vaiko vystymosi raidai. Gan dažnai visiškai neapgalvotos, neapdairios ir nereikalingos frazės tampa patologijos pradžia. Visi, kas dalyvauja gimdyme, turi vengti psichologinį poveikį turinčių išsireiškimų. Gan dažnai atsitinka, kai trumpos, ne itin išraiškingos pastabos apie naujagimį, vėliau jam sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes. Tos pastabos tarsi įsirėžia naujagimiui į pasąmonę ir vėliau gali sukelti ligas, kurių gydymui reikės paskirti ne vienerius metus.
Prisiminimai apie ankstyvą gyvenimo periodą būna susiję su traumomis ir nemaloniais įvykiais. Mes dažnai negalime prisiminti įvykį iki to laiko, kol kitos aplinkybės nesukelia mums vėl tuos jausmus, kuriuos mes jautėme įsimenamo įvykio metu. Dabar mes jau galime paaiškinti ne tik prisiminimų iki gimdymo ir apie savo gimimą egzistavimą, tačiau ir polinkį į tam tikrų asmens charakteristikų formavimąsi.
Tradicinė medicina tvirtina, kad vaikai, jaunesni nei 2 metai, nieko negali atsiminti. Tačiau pasirodo, kad tai netiesa. Dabar jau žinoma, kad pradedant nuo 6–to, o ypač nuo 8–to nėštumo mėnesio, vaiko smegenyse susiformuoja atminties šablonai. Tuo metu vaiko smegenys ir nervų sistema pasiekia tokį vystymosi laipsnį, kada jis jau gali atsiminti. Tai, kad prisiminimai maždaug nuo 6–to nėštumo mėnesio pradžios turi aiškią formą, patvirtina, jog jo smegenys tuo metu dirba beveik taip pat, kaip ir pas suaugusį žmogų.
Jeigu prisiminimai apie gyvenimo įvykius, vykusius esant motinos įsčiose, taip stipriai veikia į mūsų elgesį, kodėl mes mažai prisimename apie šį savo gyvenimo periodą? Nauji duomenys, kurie atskleidžia šio reiškinio priežastis, duoda mums atsakymus į šį klausimą.
Mūsų nesugebėjimas prisiminti tam tikrus įvykius ir situacijas nereiškia, kad šią mūsų patirtį ir jausmus, kažkada mūsų pergyventus, neįmanoma atgaminti atmintyje. Dargi giliai paslėpti prisiminimai palieka emocinį atspaudą. Viena iš priežasčių, dėl kurios mes negalime atgaminti šiuos prisiminimus – hormono oksitocino, kontroliuojančio raumenų susitraukimų jėgą gimdymo metu, poveikis. Atlikti tyrimai parodė, kad didelė oksitocino koncentracija organizme (o tai gali būti skatinant gimdymo veiklą ar iššaukiant gimdymo sąrėmius), sukelia atminties susilpnėjimą arba praradimą. Oksitocinas iš moters organizmo gimdymo metu patenka į vaiko kraują. Todėl, matomai, mes ir neprisimename, kaip vyko mūsų gimimas.
Jeigu mes negalime kažką prisiminti pagal savo norą, tai nereiškia, kad tai nebuvo užrašyta atmintyje. Yra tūkstančiai žmonių, kurie per sapnus ar kokiais nors kitais būdais liudija apie prisiminimų, kurie buvo iki 7–to mėnesio, egzistavimą. Tačiau skepticizmas šiuo klausimu vyrauja iki šiol, nors surastas metodas, patvirtinantis, kad šie gimimo atsiminimai yra tikri.