Genetikai vartoja tokį terminą – „motinystės efektas“. Taip atžymi motinos poveikį į palikuonis. Nežiūrint to, kad genetinis „užtaisas“ mažyliui perduodamas vienodai ir iš motinos, ir iš tėvo, bet motinystės pas vaiką visada daugiau nei tėvystės. Reiškia, motinos atsakingumas būsimam žmogui taip pat didesnis.
Būtų gerai, kad kiekviena moteris, planuodama šeimos padidėjimą, kreiptųsi genetinės konsultacijos. Taip pat reiktų daugiau pasidomėti ir apie savo genealogiją, sužinoti, kokios ligos gali grėsti būsimam mažyliui.
Kiekviena moteris privalėtų jausti atsakingumą prieš būsimą mažylį ir tada ji elgtųsi taip, lyg laikytųsi medicinos tėvo Hipokrato priesako: „Nepakenk“.
Atsakingumas jai pasakys: „Aš esu sveika, gera motina. Aš noriu pagimdyti stiprų, protingą vaiką, todėl aš gyvenu sveikai. Aš dovanoju savo vaikui gerus, sveikus įpročius“.
Paprastai pas nėščias moteris keičiasi charakteris į gerąją pusę. Ne visada jos sąmoningai to siekia. Matomai, Gamtos išmintis kažką pertvarko moters organizme taip, kad išnyksta dirglumas, pavydas, noras eikvoti psichinę energiją tuštiems ginčams ar barniams. Besilaukiančios moterys pradeda daugiau galvoti apie mažylį ir save. O jeigu visos moterys to siektų sąmoningai, gerai būtų ne tik pačiai moteriai ir jos artimai aplinkai, bet svarbiausia – gerai būtų ir mažyliui, kadangi Gamta jam suteikė galimybę jausti mamos būseną dar motinos įsčiose.
Jei būsimos mamos visa vidinė erdvė apimta baimės – reiškia ten nėra vietos meilei mažyliui. O gal ji naktimis nemiegojo ir vis galvojo: palikti ar nepalikti. Gal būsimas mažylis jau keletą kartų buvo pasmerktas myriop ir keletą kartų pasigailėtas. Kas tai gali ištverti ir nepalūžti? Ir, pagaliau, jūs nusprendėte palikti. Bet čia tuoj pat iškilo abejonės: ar jūs nepakenkėte tuo, kad gėrėte migdomuosius vaistus, o gal dar ir vyno taurę. Ir vėl mažylis supamas emocinėse sūpuoklėse iš ramybės ir palaimos link nervinio kratymo košmaro.
Reiškia, reikia žinoti iš anksto, kas naudinga, o kas nelabai palanku vaikui. Tačiau visa tai neprivalo užtemdyti visų svarbiausių žinių apie tai, kad meilė mažyliui – tai toks galingas jėgos šaltinis, tai toks gydantis resursas, kad gali nugalėti (įveikti) dargi visą eilę nepalankaus poveikio iš ekologinės pusės plačiąja prasme.
Bet kokia meilė, tame tarpe motinos, turi keturis elementus: rūpestį, atsakingumą, pagarbą ir žinias. Meilė – tai aktyvus suinteresuotumas gyvenimu ir to, kurį mes mylime, nors ir nematome. Kas patikės, kad moteris myli savo vaiką įsčiose, jeigu dėl jo ji nenori dargi mesti cigaretės? Pastebėta, kad moterys, kurios nėštumo metu atrasdavo įvairius pasiteisinimus nesveikam elgesiui, pasirodė blogomis motinomis ir tolimesniame gyvenime.
Atsakingumą moteris dažnai supranta kaip uždedamą pareigą, kaip kažką primestą iš išorės. Tačiau tai savanoriškas poelgis. Mes aiškiai matome, kaip vaikai tiesiogine žodžio prasme, nustoja augti, kada juos nemyli ir pražysta, kai yra supami meilės.
Ar teko jums pastebėti savo pažįstamų draugų šeimoje, kad vienus vaikus ten myli beprotiškai, o kitus – nelabai. „Nemylimi“ vaikai žino apie tai ir stengiasi visą gyvenimą uždirbti tėvų meilę geru elgesiu, geru mokymusi, dovanomis. Suaugusiame gyvenime pas juos viskas gali susitvarkyti, tačiau tėvų namuose santykiai visada bus įtempti. „Nemylimi“ vaikai – tai tie, kurie pasirodė pasaulyje, kaip priemonė pasiekti tėvams tam tikrų tikslų. Pavyzdžiui, kaip vienatvės išvengimo, kaip savų nepavykusių planų kompensacija ar kaip šiaudelis, galintis sulaikyti vyrą nuo girtuokliavimo arba skyrybų. Šiuo atveju tėvai patys yra tam tikroje psichinės sveikatos sutrikimo būsenoje, kada tikisi, kad juos „išgelbės“ vaikas. Kažkodėl sunku surasti laimingą šeimą, kur su vaikų pagalba būtų pasiekti tikslai ir visi būtų laimingi.
Kad tapti gera motina, pradžioje reikia būti gera žmona. O dar prieš tai – gera moterimi, psichiškai subrendusia. Tai reiškia, kad gyvenimo problemas suaugęs žmogus sprendžia turimais resursais ir nesinaudoja, pavyzdžiui, nėštumu, kaip dar viena „priemone“. Pats vaikas jau yra vertas tikslo. Todėl motinos meilė daugumoje yra besąlyginė, nors aplinkinius galima apgauti, „vaidinant“ laimingą gimdytoją. Tačiau savęs apgauti neįmanoma. Galima save įtikinti kitaip.
Mokslas dabar jau turi pakankamai duomenų, kad vaikas įsčiose gyvena aktyviu emociniu gyvenimu, sugeba dargi mokytis. Viską, ką jis dar negimęs suvokia, pradeda formuoti jo požiūrį į gyvenimą, jo požiūrį į save patį. Kitais žodžiais tariant, jeigu motina jį aukštai vertina kaip žmogų, tai negimusiam vaikui formuojasi teigiamas požiūris į save. O jeigu motina jį psichologiškai atmeta, pas jį vystosi nepilnavertiškumo kompleksas.
Nereiktų pamiršti, kad tėčio jausmai taip pat labai svarbūs. Pastaraisiais metais įrodyta, kad negimęs vaikas dargi jaučia ar jis tėčio laukiamas, ar ne. Tai, kaip jaučiasi vyras žmonos nėštumo metu, koks jo vidinis požiūris į negimusį vaiką, nulemia sėkmingą nėštumo eigą ir baigtį.
Reiškia vaikai mokosi jausti anksčiau, nei kalbėti. Ir koks gi, pagaliau, jautrus instrumentas sugeba atpažinti motinos palaimą? Patvirtinimu gali tarnauti sekantis eksperimentas.
Kartą į naujagimių kambarį atnešė magnetofoną su kelių motinų širdies plakimo įrašais. Kada įjungė motinos, patenkintos savo gyvenimu, ramius, ritmiškus širdies plakimo ritmus, naujagimiai nustojo verkti ir greitai vienas po kito užmigo. O kada įjungė susijaudinusios motinos širdies plakimo įrašą, kur širdies dūžiai buvo stiprūs, skardūs, jų ritmas padažnėjęs – naujagimiai beveik iškart prabusdavo ir verkdavo.
Motina ir vaikas – labai artimos būtybės. Jų ryšys ne tik biologinis, bet ir psichologinis. Ir prasideda šis ryšys dar toli iki gimimo.