Kategorijos
Straipsniai

Prenatalinė psichika

Per visą 20-tą amžių nei medicina, nei psichologija nesugebėjo apibudinti aiškų mažylio įvaizdį moters įsčiose arba gimstant. Formuojant šį požiūrį pagrindinės kliūtys buvo sekantys įsitikinimai: mažyliai pasyvūs ir bejėgiai, jie negali mokytis ir nieko neatsimena,  jie nesugeba išreikšti emocijų, jie nejaučia skausmo. Gydytojai nepripažino naujagimių jautrumo prie visų skausminių poveikio formų: chirurginių įsiterpimų be nuskausminimo, gimdymo pagalbos bei intensyvios naujagimio priežiūros. Skausminių pojūčių neigimas pas naujagimius sukėlė bereikalingas jų kančias, nes gimdymo proceso eigą per pastaruosius 70 metų formavo medicinos specialistai (Chamberlain, 1998, Denniston &Milos, 1997). Šimtais metų vyravo idėja, kad negimusio vaiko ir naujagimio smegenys negali dalyvauti pažintinėje, emocinėje veikloje, taip pat jausti skausmą ar pasitenkinimą. Neuroanatomija nepripažino idėjos apie „psichikos“ egzistavimą vystymosi įsčiose metu.

Nauji negimusio vaiko gyvenimo faktai apvertė tradicinius įsitikinimus evoliucinės psichologijos ir medicinos srityje. Kadangi mes esam mūsų tėvų genetinės medžiagos sintezė, kuri sąlygoja mūsų fizinius duomenis, pas mus yra taip pat ir mūsų tėvų  emocinių-mentalinių devynių mėnesių programų sintezė. Gausūs moksliniai tyrimai, atlikti per pastaruosius 20 metų parodo, kad skirtingai nuo egzistuojančios nuomonės, vaikas iki gimimo turi sąmonę, reaguoja į supančios aplinkos sąlygas, išreiškia savo jausmus, jaučia meilę ir pavojų (Chamberlain, 1994, 1998). Jis gali išreikšti socialinį elgesį dvynio atžvilgiu. Ultragarsinis tyrimas 20-tą nėštumo savaitę parodė socialinius tarpusavio santykius tarp dvynių gimdoje, kurie pasireiškė rankų  smūgiais, kojų spyriais ir žaidimu (Piontelli, 1992). Devynių savaičių nėštumo metu užfiksuotos pirmos dvynių reakcijos į prisilietimą (Arabin, 1996). Ultragarsinio tyrimo metu buvo pastebėtas negimusio vaiko pasipriešinimas adatai, įvestai į gimdą amniocentezės metu 16-tą nėštumo savaitę. Ir visa tai vyko tame etape, kada negimusio vaiko akys buvo dar neišsivystę ir vokai suaugę. Pagaliau jie per savo tėvus aktyviai dalyvauja muzikos, prozos ir eilių skaitymo, žaidimo mokymosi procesuose bei įsisavinant įvairios kalbos garsus. Tyrimai rodo, kad mažyliai išreiškia žmogiškuosius bruožus, suvokia tiek  traumuojančias, tiek ir džiaugsmingas situacijas, gali bendrauti telepatiškai ir, nepriklausomai nuo savo amžiaus, pasižymi dvasinėmis savybėmis. Visi šie faktai rodo, kad pas mažylį motinos įsčiose ir pas naujagimį tikrai yra psichika – t.y. protas, savo „AŠ“ ir siela. Būdami gimdoje mažyliai dargi reaguoja į fiktyvų tėvų rūkymą, t.y. į neuždegtas cigaretes (Little & Hepper, 1995). Tai psichologinė mažylio reakcija.

Tokie empiriniai duomenys suteikia naujų faktų, kurie patvirtina daugelio psichoterapeutų įsitikinimą, kad emocinės ir mentalinės patologijos vystosi dėl traumuojančių įvykių įsčiose ir gimdymo metu. Naudojant įvairius klinikinius metodus daugeliui psichoterapeutų įvairiose pasaulio šalyse leido pastebėti įtikinamą analogiją tarp traumų prenataliniame periode ir simptomų, pasireiškiančių tolimesniame žmogaus gyvenime.

Tyrimai patvirtina, kad mažyliai pastebi ir išreiškia susidomėjimą į juos supančią aplinką. Jų jausmai pasireiškia kūno kalba: staigiu kvėpavimo judesių pasikeitimu, agresyviu elgesiu arba pasitraukimu (Chamberlain, 1999). Tyrimai leidžia su įsitikinimu tvirtinti, kad mažyliai gerai suvokia, kas vyksta aplink juos, ypač tų įvykių atžvilgiu, kurie veikia tiesiogiai juos. Atidūs ultragarsiniai tyrimai nustatė pirmus judesius, susijusius su garsų skleidimu 18 savaičių nėštume (Ramon y Cajal, 1996). Kalbos elementų veikla, išreiškiant garsą, pasireiškia verksmu įsčiose. Šis faktas, kurio reikšmingumą neigė, buvo nustatytas seniai ir dokumentiškai patvirtintas (Ryder, 1943).

Dar  iki susiformuojant oficialiam bendravimo sugebėjimui, mažyliai įsčiose ypač jautriai jaučia tai, ką jų mama (ar tėtis) kalba bei daro. Mažyliai žino ar jie laukiami, ar ne. Ir tas jų jausmas pasireiškia tuo, kad pas nelauktus mažylius, palyginus su lauktais, per pirmas 28 nėštumo savaites išauga žuvimo rizika (Bustan & Coker, 1994). Esant atviram prenataliniam dialogui tarp motinos ir mažylio, įvykę savaiminiai persileidimai gali paaiškinti negimusių mažylių sugebėjimą suprasti nepalankią situaciją dar ankstyvoje vystymosi stadijoje (McGarey & Stern, 1997). Tad dauguma tyrimų patvirtina tai, kad mažyliai turi aktyvią ir jautrią psichiką.

Turime atminti, kad prenatalinis etapas motinos įsčiose – tai mūsų, kaip žmogiškosios būtybės pati pirmoji ekologinė pozicija. Tai mūsų pirma pažintis su žmogumi, kurio metu mes dalyvaujame kuriamajame dialoge su mūsų motinomis ir jų biologine, psichologine ir socialine aplinka. Teoriniai ir klinikiniai tyrimai per pastaruosius 20 metų parodo, kad prenataliniai išgyvenimai gali įsiminti ir gali turėti poveikį visą gyvenimą. Prenataliniai prisiminimai turi didelę įtaką todėl, kad jie pirmi. Ypač didelį poveikį turi pergyvenimai, kurie įvyko prenataliai I trimestro metu.

Ir tik šio prenatalinio dialogo ir vizualinio ryšio gimimo proceso metu tarp motinos ir vaiko  gali susiformuoti tai, kas leis mums įveikti humanizmo nuosmukį, kurio poveikiui vis labiau ir labiau pasiduoda mūsų jaunimas. Vaikui įsčiose reikia meilės ir šilumos. Ir jeigu jis to negauna, sutrinka jo fiziologinis vystymasis. Mažylis – tai ne tik fizinis kūnas. Tai protas, emocijos, dvasia, žodžiu – „Vientisas „AŠ“.

Išanalizavus eilę eksperimentinių, klinikinių ir gyvenimo faktų, galima teigti, kad psichika tikrai egzistuoja pas negimusį vaiką. Ši psichika pastoviai kaupia patirtį, įgytą per atmintį bei apmokymą. Sugebėjimų visuma patirti žinias yra įgimtas, o ne įgytas bruožas (Chamberlain, 1998).

Todėl žvelgdami į mažylį iš „sąmoningo proto“ pozicijų, mes suprantame, kad bet koks laiko periodas realus, patirties įgijimas vyksta pastoviai ir tie įspūdžiai gali atnešti džiaugsmą ar nuoskaudą. Tai išryškina reikšmę įspūdžių, kuriuos mažylis patiria nuo pastojimo iki gimimo. Išreiškiant rūpestį mažyliu, tėvai ir profesionalai privalo pastoviai atminti apie jų įgimtą imlumą, dvasinį individualumą ir norą, kad su jais elgtųsi, kaip su žmonėmis.