Šiomis dienomis vis dažniau girdime apie perinatalinę psichologiją ir jos svarbą pilnavertei vaiko vystymosi raidai. 1990 metais Jeno Raffai atrado priešgimdyminį metodą, kuris padėjo motinoms formuoti vidinį emocinį, psichologinį ryšį tarp savęs ir dar negimusio mažylio. Iki šių dienų mokslininkai kruopščiai ir kantriai tyrė bei rinko žinias ne tik apie gimdymus, tačiau ir apie tolesnį vaiko gyvenimą.Perinatalinė psichologija išskirtinė tuo, jog suteikia galimybę sukurti intensyvų bendravimo ryšį tarp motinos ir jos vaikelio dar iki gimimo. Tai turi didžiulę svarbą ne tik vaiko tolimesniam psichologiniam vystymuisi, tačiau kartu efektingai padeda iš anksto, dar prieš gimdymą, numatyti ir išvengti psichologinių traumų.
Perinatalinė psichologija ir jos metodų taikymas padeda gimdymą padaryti daug sklandesnį, o po gimdymo mažylis turi nepaprastai aukštą savęs suvokimo laipsnį bei didelį potencialą į tolesnį savos asmenybės suvokimą. Perinatalinis periodas yra toks pat svarbus kaip ir pasiruošimas jam, tai yra koncentravimasis į mažylio gerovę dar iki jo pradėjimo. Šis periodas yra esminis tolesnėje vaiko vystymosi eigoje. Tiesa, prieš pradedant vaikelį, turi būti vykdomas atitinkamas pasiruošimas, kurio tikslas – išvengti tolesnių nesklandumų tiek nėštumo metu, tiek ir tolimesniame gyvenime. Mažylio pradėjimas – tai be galo svarbus momentas, kuomet du atsakingi bei emociškai pasiruošę žmonės nusprendžia į pasaulį atvesti naują gyvybę.
Žmogaus gimimas, kaip įprasta manyti, nėra vien ta diena, kuomet jis ateina į šį pasaulį. Moksliškai įrodyta, jog požiūris į naujos gyvybės pradėjimą, fiziologinis apvaisinimas, nėštumo eiga bei ankstyvas pogimdyminis periodas yra vienareikšmiškai svarbūs. Yra žinoma, kad vaisius dar būdamas pas motiną įsčiose jaučia bei mąsto, formuoja savo požiūrį į aplinkinį pasaulį. Negimęs mažylis jau pažįsta pasaulį per jusles: mato, girdi, jaučia skonį, įgauna patirties ir netgi mokosi. Kas svarbiausia – jis ypatingai jautrus motinos emocijoms, nors jo jausmai dar būna ne tokie sudėtingi, kaip suaugusio žmogaus.
Svarbiausias perinatalinės psichologijos tikslas – sukurti tamprų emocinį bei psichologinį ryšį tarp motinos ir jos vaikelio. Šis ryšys dar vadinamas „prisirišimu“, kuris tarp motinos ir jos mažylio atsiranda iškart po gimdymo. Dar įsčiose formuojamas bendravimas sukuria mamos ir jos vaikelio dviejų sielų vienovę. Vadovaujantis perinatalinės psichologijos stebėjimais, yra be galo svarbu, jog motina atidžiai susikoncentruotų į savo vidinius jutimus, bei emocijas. Tik atitinkamai susikaupusios į savo vidinę būseną, moterys gali sėkmingai kurti bendravimą tarp savęs ir dar negimusių mažylių. Tiesa, šis bendravimas būtent ir yra grįstas motinos mintimis, nuotaikomis bei vaizdiniais, kuriuos ji nori perduoti savo mažyliui. Juk kiekviena būsima mamytė trokšta, kad jos vaikelis dar iki jam atsiduriant jos rankose, jaustųsi saugus, mylimas, laimingas bei žinotų jog yra labai laukiamas. Aktyviai vykdydamos perinatalinės psichologijos rekomendacijas, moterys gali suvokti, kaip jų mažylis vystosi, ką jis jaučia, ar jis yra sveikas. Daug vėliau yra lengviau nujausti ir tiksliau pamatyti, ko jūsų mažyliui reikia ir netgi iš anksto numatyti galimas psichologines gimdymo traumas ar nesklandumus.
Nereikia pamiršti, jog būtiną vaidmenį šio ryšio kūrime vaidina ne ką mažiau svarbus asmuo – tėtis. Perinatalinės psichologijos tyrimai parodė, jog dar negimęs mažylis jaučia ir atpažįsta tėvo balsą bei prisilietimus, netgi jo emocijas. Pastarųjų metų tyrimai įrodė, kad mažylis netgi jaučia ar jis tėčio laukiamas, ar ne. Vaikas taip pat aktyviai reaguoja ir į kitus aplinkui nuolat esančius asmenis. Moksliškai įrodyta, jog tik gimęs mažylis instinktyviai suka galvytę ir reaguoja į tėčio balsą, netgi gimdymo palatoje esant dideliam šurmuliui. Taigi, tėtis taip pat turėtų įsijungti į ankstyvą bendravimą su savo vaikeliu. Jis yra be galo svarbus asmuo savo dar negimusiam mažyliui nuo pat nėštumo pradžios, o jo pagrindinis rūpestis yra – sukurti saugią ir jaukią aplinką savo besilaukiančiai žmonai. Kitaip tariant, vyras turėtų priimti esamus pokyčius, kuriuos patiria besilaukianti moteris, juos suprasti ir padėti tvarkytis su atsirandančiais problemomis. Aktyvi vyro iniciatyva yra be galo skatinama šio ryšio formavime. Kuo glaudžiau vyras dalyvauja savo dar negimusio mažylio gyvenime, tuo palankesni rezultatai vaikui augant, ypač paauglystės laikotarpyje. Vyrai šiame procese yra skatinami ne vien tiesiog leisti laiką su vaikeliu, apkabinus motiną, bet taip pat nedvejojant dainuoti lopšines, sekti pasakas, skaityti poeziją. Tai duoda be galo didelę reikšmę ne vien kuriant ryšį tarp tėvo ir jo vaikelio, bet taipogi stiprina bei glaudesniais padaro jo santykius su vaikelio mama.
Perinatalinės psichologijos nauda yra akivaizdi tolesnių vaiko gabumų plėtojimui, aplinkinio pasaulio pažinimui, savęs suvokimui bei emocinio stabilumo formavimuisi. Nauda pasireiškia abipusiu ryšiu. Gimęs mažylis ne tik iškart atpažįsta abu tėvus, tačiau tolesnėje jo raidoje geba sklandžiai bei sąmoningai su jais bendrauti bei sėkmingai ugdyti dar iki gimimo pradėto kurti ryšio tamprumą.
Nusišypsokime…
Pakalbėkime apie „tai“.
Nors „tai“ pasikartojo ne vieną kartą, tačiau šįsyk viskas buvo kitaip. Šį kartą vienas vienintelis spermatozoidas sugebėjo įveikti visas kliūtis ir pasiekti išsvajotą tikslą – Nuostabią Damą – kiaušialąstę. Jų dialogas tapo legenda:
Spermatozoidas: Na, sveiki…galgi…
Kiaušialąstė: Na, sveiki…galgi… (nejauki pauzė).
Spermatozoidas: Mes…na… Mums, na…lyg priklauso…
Kiaušialąstė: Pradėk… (Spermatozoidas pradeda skverbtis į kiaušialąstę).
Spermatozoidas: Na, kaip, patinka?
Kiaušialąstė: Kas patinka?
Spermatozoidas: Kažkodėl tu šiandien be nuotaikos.