Kategorijos
Perinatalinės psichologijos ir medicijos asociacija

Prenatalinis vaiko gyvenimas – raktas tolimesniam gyvenimui

Prenatalinė psichologija ir medicina – naujas tarpdisciplininis mokslas, kuris suteikia galimybę bendradarbiauti įvairių sričių – medicinos, psichologijos, švietimo, antropologijos, sociologijos, filosofijos ir kt. specialistams.

Prenatalinė gyvenimo stadija – tai unikali galimybė vykdyti psichologinių, emocinių ir somatinių sutrikimų pirminę profilaktiką. Šioje stadijoje mes galime taip pat vystyti profilaktines priemones, mažinančias priešlaikinius gimdymus, perinatalinį sergamumą ir mirtingumą.

Labai svarbu praplėsti įprastinį įvaizdį apie negimusį vaiką, įtraukti prenatalinę patirtį į tolimesnį žmogaus gyvenimo būdą. Prenatalinė gyvenimo stadija svarbiausias – asmens psichologinės, pažintinės, socialinės ir fizinės raidos periodas. Nors vaikas dar negimęs, bet jis jau patiria aplinką ir reaguoja į ją. Motinai nėštumas ir pažintis su dar negimusiu vaiku yra jos savirealizacijos galimybė. O mums visiems šis susitikimas su negimusiu vaiku yra galimybė praplėsti ir įsigilinti į mūsų tolimesnio gyvenimo sampratą, kur negalima atskirti fizinę ir psichologinę egzistavimo puses.

Formuojant naują požiūrį, pirmas žingsnis turėtų būti pačių sveikatos darbuotojų nuomonės apie dar negimusį vaiką pakeitimas. Taip verčia mus elgtis naujos realijos, susijusios su negimusio vaiko emocinio – psichologinio suvokimo ir atminties dar iki gimimo atradimu. Sveikatos darbuotojai privalo ugdyti atsakingumo jausmą jauniems žmonėms, ugdyti pas sutuoktinius brandesnį požiūrį į naujas pareigas dar iki naujos gyvybės užmezgimo. Būtina, kad nuo pat pradėjimo nauja gyvybė būtų gerbiama ir žvelgiama į ją, kaip į lygiavertį dialogo partnerį. Šis tarpusavio dialogas tęsiasi ir toliau perinataliniame bei postnataliniame gyvenimo perioduose. Jis turi poveikį gimdymo rezultatams, individo vaikystei, paauglystei ir suaugusio žmogaus gyvenimui. Ir, turbūt, svarbiausia, kad šis tarpusavio dialogas ugdo vaikams būtinumą ir sugebėjimą mylėti bei gerbti kitus.

Kitas būtinas žingsnis – tai gimdymo pagalbos technologijos tobulinimas. Reiktų sumažinti motinos streso lygį, sumažinti gaunamos negatyvios informacijos kiekį, žymiai pagerinti nėščiųjų moterų ruošimą gimdymui. Būtina pagerinti ir socialinį – psichologinį medicinos personalo išsilavinimą.

Svarbu formuoti atitinkamas teigiamas, pagarbias visuomenės nuostatas į dar negimusį vaiką bei jį nešiojančią moterį, besilaukiančią šeimą. Atėjo laikas atkreipti patį atidžiausią dėmesį į gimstančios kartos psichinę sveikatą. Koks bus mūsų požiūris į negimusį vaiką, toks vėliau bus žmogaus požiūris į aplinkinį pasaulį. Todėl perinatalinės psichologijos ir medicinos asociacijos įsteigimas – tai pirmas mūsų sąmoningas žingsnis pagerinti dar negimusių vaikų harmoningą vystymąsi, žingsnis į tobulesnį, savistovų gyvenimą.