Labiausiai paplitęs nesvarumo poveikio į žmogaus organizmą tyrinėjimo metodas – „nuteisti“ normalų, sveiką žmogų pilnam lovos režimui. Šio priverstinio neveiklumo, kitaip vadinamos hipodinamijos, rezultatai ypač įspūdingi. Jau maždaug po 72 valandų atsiranda pirmi daugybiniai visų organizmo sistemų sutrikimo požymiai: stebimi hormoniniai pokyčiai, susilpnėja širdies darbas, kauluose mažėja kalcio kiekis, atsiranda galvos skausmai, apatija, laikinas orientacijos praradimas.
O kokios fizinio aktyvumo pasekmės? Faktai patvirtina, kad fizinis aktyvumas palankiai veikia širdies darbą, kraujotaką, raumenų tonusą, kraujospūdį, bendrą savijautą, ištvermingumą ir t.t.
Jeigu aktyvumas palankiai veikia suaugusį žmogų, ar galima būtų tvirtinti, kad jis taip pat veikia ir vaikus? Taip. Viskas, kas tinka suaugusiam, tinka ir vaikams. Tačiau visų svarbiausias yra palankus fizinio aktyvumo poveikis vaikų nervų sistemos vystymuisi. Vaiko fizinio aktyvumo programa stimuliuoja intelektinį ir socialinį jo augimą, nekalbant apie jo fizinį vystymąsi.
Didžiausia dovana, kurią mokslininkai pateikia tėvams ir jų vaikams – daugiau nei 40 metų tyrimų rezultatai, skirtų sveikų ir traumuotų vaikų tyrinėjimui. Ryšys tarp vaiko judrumo ir jo vystymosi buvo nagrinėjimas daugiau nei 100 šalių visuose kontinentuose, įskaitant Antarktidą. Mokslininkai ne kartą perkirto Žemės rutulį per ekvatorių, lankydami gentis ir Brazilijoje, ir Pietų Afrikoje. Pastoviai ieškodami atsakymų, jie gilinosi į praeitį, tyrinėdami judėjimo refleksus, kuriuos turėjo žemės būtybės senovėje, tyrinėdami nesvarumo poveikį žmogaus judrumui ir vystymuisi.
Judrumas buvo nagrinėjamas teoriškai, pradedant nuo pačių pirmykščių formų, atsiradusių 3,5 milijonų metų, kada dvi didžiausios Gamtos gyvybės karalystės, nuėjo skirtingais vystymosi keliais: augmenijos karalystė tapo nejudri, o gyvūnų karalystė pradėjo vystytis, klajojant iš vienos vietos į kitą.
Žmogaus judrumo vystymasis buvo nagrinėjamas pas Afrikos australopitekus, gyvenusius prieš kelis milijonus metų. Po to, kai pirmykštis žmogus perėjo prie tiesaus vaikščiojimo ir atlaisvino rankas darbo įrankiams, jų naudojimas skatino žmogaus proto vystymąsi. Taip gimė šiuolaikinis Homo sapiens. Taigi, Protingas žmogus = judrumas – rankų veikla.
Žmogaus judrumas buvo nagrinėjamas praktiškai, stebint dešimtis tūkstančių naujagimių, suaugusių ir senelių, pradedant nuo pačių pirmų vaisiaus judesių motinos įsčiose, vėliau – šliaužiojant, laipiojimu, vaikščiojimu, bėgiojimu, gimnastikos pratimais ir baigiant šio sugebėjimo mažėjimui senatvėje.
Dėka gausių tyrinėjimų, mokslininkai nustatė, kad žmogaus smegenys vystosi pastoviai jas naudojant ir šis augimas baigiasi šeštais gyvenimo metais. Maži vaikai gabesni apmokymui, nei bet kas kitas. Pati nuostabiausia dovana jiems yra dėmesys, kurį suteikia suaugę, ypač tėtis su mama. Todėl patys geriausi mokytojai yra tėvai ir su jų pagalba vaikai gali pasiekti fizinio tobulumo. Tai sudarys plačias galimybes jo harmoningam vystymuisi.
Amerikos vaikų gydytojas G. Domanas ir jo instituto bendradarbiai pasaulyje tapo žinomi dėl jų darbų su vaikais, turinčiais smegenų traumas. Tie vaikai palaipsniui pradėjo judėti, po to šliaužti, laipioti ir, pagaliau, vaikščioti ir bėgioti taip pat, kaip tai daro ir sveiki vaikai. Jie susiejo žmogaus smegenų vystymosi stadijas su galimybe atlikti tam tikrus judesius. Tai yra jų tyrinėjimų ir tolimesnio darbo su vaikais pagrindas.
Vėliau šios programos autoriai pradėjo mokyti sveikų vaikų tėvus auginti juos tokiu pat būdu nuo gimimo iki fizinio tobulumo. Tačiau pats svarbiausias momentas, kurį išaiškino autoriai, yra tai, kad šių stadijų praėjimas pagal tam tikrus dėsningumus iki fizinės tobulybės, tapo natūralus.
Ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad vaikų vystymasis fizinio ugdymo kelyje – tai procesas, kuris yra ne tik džiaugsmas t vaikams, bet ir jų tėvams, matant vaiko tobulėjimą.
Metodikos autoriai sukaupė unikalią patirtį ir pasiekė nuostabių rezultatų toje žinių srityje, kurią jie patys pavadino „vaiko smegenų vystymasis“. Ši nauja disciplina ne tik paskatino žinių apie žmogaus vystymąsi pagilinimą, tačiau sukūrė naują kryptį, dėka kurios dabar tampa įmanoma suprasti ir pakeisti tam tikras žmogaus būsenas.
Ši metodika garbina stebuklą, kuris vadinasi „žmogaus judrumas“. Tyrinėtojai stebėjosi žmogaus judrumo stebuklu, kraustėsi iš proto, pasimesdami spėlionėse, kodėl jis pakankamai neįvertinamas. Nuo to laiko judrumas nagrinėjamas visais įmanomais būdais.
Kas buvo sužinota apie žmogaus būtybes per visą šį laiką, kada instituto darbuotojai nagrinėjo fizinio tobulumo priežastis? Šias žinias galima būtų išreikšti vienoje tezėje: jie absoliučiai įsitikino, kad kiekvienas vaikas nuo pat savo gimimo turi daug didesnį protinį potencialą, nei tas, kurį kadaise demonstravo Leonardo da Vinči. Šis būdingas nuo gimimo protinis potencialas aprėpia fizinį veiklumą ir prasideda būtent nuo jo.
Judrumas ir intelektas susiję tiesioginiu būdu ir šis ryšys ypač svarbus ankstyvoje vaikystėje. Pas žmogų poreikis judėti yra antroje vietoje po poreikio kvėpuoti. Judėjimas – tai pamatas visiems kitiems žmogaus sugebėjimams.
Sugebėjimas judėti, amžius, kuriame leidžiama judėti, judėjimo rūšys – visa tai vaidina svarbų vaidmenį tiek įvairioms kultūroms, tiek ir atskirų individų gyvenime. Jeigu judėjimas vaidina tokį svarbų vaidmenį mūsų gyvenime, tad kodėl gi neskiriame jam daugiau dėmesio? Kokiu būdu G.Domano instituto darbuotojai pasiekė savo išvadų?
Besirengdami gydyti vaikus su smegenų traumomis, instituto darbuotojai nusprendė išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka „normalus vaikas“. Ir nors tai atrodė keistas klausimas, tačiau niekas nežinojo, kas tai yra. Buvo atliktas tyrimas, nustatantis, kas yra normalus vaikas, ką jis gali ir ko negali viename ar kitame amžiaus tarpsnyje.
Iš visko, ką normalūs vaikai daro nuo gimimo iki šešerių metų, kas yra svarbiausia? Arba, kitaip tariant, kas yra priežastis, o kas pasekmė? Be ko vaikai negali normaliai vystytis? Ir kas gi buvo nustatyta?
Stebėjimai pateikė atsakymus į daugumą dominančių klausimų. Ir svarbiausiu atradimu tapo nustatymas, kad tarp judėjimo ir intelekto egzistuoja tiesioginis ryšys. 60- jų metų pabaigoje buvo nustatyti žmogaus funkcijų įvertinimo būdai. Jie tapo ir vaikų intelekto matavimo priemonėmis.
Nuo gimimo iki šešerių metų vystymosi vaikas praeina septynias svarbias stadijas, kurios atitinka septynioms vaiko smegenų subrendimo stadijoms. Kiekvienoje stadijoje šešios pagrindinės funkcijos – regėjimas, manualinės, klausos, lietimo, kalbos ir judėjimo, būdamos galvos smegenų žievės produktu, skiriasi tam tikrais ypatumais. Tai ir yra svarbiausias ankstyvo vaikų fizinio ugdymo teorinis pagrindas.
Dinaminė gimnastika
Kaip rodo šaltiniai, kūdikių mankšta nuo gimimo, tik įvairiais tikslais, plačiai buvo taikoma dar gilioje senovėje Rytų šalyse: Vietname, Japonijoje panašiai ruošė nindzes ir t.t. Europoje ankstyvą vaikų fizinio lavinimą propagavo Romos imperijoje. G. Domano nuopelnas tas, kad jis su savo instituto darbuotojais moksliškai pagrindė judėjimo įtaką žmogaus vystymuisi.
Ši mankštos sistema padeda efektyviai spręsti daugybę uždavinių, susijusių su bendru kūdikio fiziniu vystymusi. Apart to, ji labai gerai koreguoja vaiko hipertonusą ar hipotonusą ir kitus sveikatos nukrypimus. Eilė pratimų stimuliuoja žarnyno veiklą, labai efektingai padeda esant pilvuko pūtimui.
Fizinio vystymosi prasme ši mankšta yra gana universali. Kadangi ji visada pradedama nuo bendro atpalaiduojančio kūnelio masažo, tai kartu yra ir bendravimas su vaiku jam suprantama kalba. Kadangi mankšta yra skirta ne specialistams, o tėvams, ji yra lengvai įsisavinama ir tiesiog tampa šeimų sveikos gyvensenos dalimi. Todėl ši mankšta nėra kažkokių aukštų sportinių pasiekimų tikslas.
Mankštos metu kūdikiai patiria gana daug įvairių pojūčių, į jo nervų sistemą eina signalai, būtini organizmo sistemų darbo koordinavimui, kintančių krūvių sąlygomis. Tokia įvairiapusiška sensorinė apkrova puikiai stiprina vaiko nervų sistemą, skatina vystytis psichikai. Pratimų metu treniruojant raumenų bei sąnarių sistemas, skatinama vidaus organų veikla. Atitinkami pratimai labai gerai vysto vaiko vestibiuliarinį aparatą bei koordinaciją. Tai ryškiai stebima, kai vaikas pradeda šliaužioti, bando keltis, pradeda vaikščioti. Kadangi mankšta stiprina sąnarius, ji yra kartu ir vaiko traumatizmo profilaktika, vaikai sugeba adekvačiai elgtis įvairiose traumas sukeliančiose situacijose.
Pratimai gana palankiai veikia kūdikio nervų sistemą. Kai kurie pratimai naudojami vaiko nuraminimui jam verkiant. Įsisavinę pratimus, vaikai sugeba labai greitai atsipalaiduoti. Kadangi mankštą rekomenduojama daryti kūdikiui esant nuogam, kartu tai yra efektyvi grūdinimo priemonė.
Mankšta kartu skatina tėvų ir kūdikio abipusio supratimo per pojūčius vystymąsi. Palaipsniui tėvai gerai pajausdami mažylio būseną, jo nuotaikas, skatina vaiko visišką pasitikėjimą atliekamais veiksmais, siekia, kad kūdikis suprastų, kas su juo vyksta. Atliekant vienus ar kitus pratimus, stebima kūdikio reakcija, jo būsena. Mažylis turi būti įsitikinęs, kad visas jo patiriamų pojūčių ir įspūdžių reakcijas tėvai jautriai fiksuoja ir atkreipia į tai dėmesį. Atsižvelgti į reakcijas, pajutus menkiausią kūdikio nepasitenkinimą, tai nereiškia tuoj pat nutraukti mankštos pratimus. Toks nepasitenkinimas arba pradinė vaiko įtampa, kaip įgimto savisaugos instinkto pasireiškimas, dažnai būna tik pirmą kartą pradedant mankštą arba atliekant naujus pratimus. Tokiais atvejais trumpinamas pratimo atlikimo laikas, vaikas nuraminamas, priglaudžiant prie savęs, o po to pereinama prie kito pratimo. Pagrindinė tėvų užduotis pradedant šią mankštą – įtikinti mažylį, kad su juo visi atliekami judesiai yra saugūs, kad čia yra patrauklus, įvairiapusiškas, linksmas žaidimas. Svarbu sudominti mažylį atliekamais judesiais. Blogai, jeigu mažylis mankštą vertina kaip neišvengiamą procedūrą, o tėvai kelia aukštų sportinių pasiekimų tikslus.
Daugiametė mūsų praktika rodo, kad mažyliai labai greitai pripranta prie tokio aktyvaus gyvenimo ritmo, gana ryškiai demonstruoja pozityvias nuotaikas, mankštinant krykštauja, pratybos yra jo labai laukiamos.
Norint sėkmingai atlikti šią mankštą su kūdikiu būtina, kad tėvai nejaustų baimės, pilnai pasitikėtų savo veiksmais. Priešingu atveju, tai bus kliūtis formuotis tėvų ir vaiko kontaktui, abipusiam dialogui, mankšta pavirs vien fizine treniruote. Tai svarbiausia kliūtis formuotis abipusiam kontaktui.
Sunku įsivaizduoti apie Gamtos suteiktą kūdikiui savisaugos instinkto pasireiškimo galią. Mes turėjome ne vieną pavyzdį, kada močiutės (dažniausiai), priešingai nusiteikusios vaiko mankštai, išeina į kitą kambarį nenorėdamos stebėti, vaikas, jausdamas žmogaus nepasitenkinimą, priešinasi visiems atliekamiems veiksmams, netgi, masažui. Kad to išvengti, todėl mes pradžioje tėvams parodome visus veiksmus su kūdikiu, po to, prašome jų tuoj pat juos pakartoti, taisome vaiko laikymą ar neteisingus judesius. Mes nerekomenduojame atlikti dinaminės gimnastikos pratimus nekontroliuojant specialistui.
Tėvai iš pradžių dar patys neįgudę, nepakankamai jausdami kūdikį ir stokodami žinių apie jį, kaupia vertingą patirtį įvairiapusiškais vaiko auginimo klausimais.
Šiais pratimais reikia sudominti kūdikį, pasiekti, kad dinaminė gimnastika būtų traktuojama kaip linksmas, patrauklus ir įvairiapusiškas žaidimas, kuri žaisti visada yra malonu. Kūdikiai turi jausti dialogo su tėvais būseną, būti bendravimo partneriu, o ne tėvų poveikio objektu. Blogai, jeigu kūdikis dinaminę gimnastiką vertina kaip neišvengiamą procedūrą, o tėvai kaip kažkokią stichiją.
Atliekant dinaminę gimnastiką, tikslinga vadovautis sekančiomis nuostatomis:
- niekada nedarykite to, ką dar iki galo nesuvokėte, kur jaučiate bent menkiausią pavojų;
- nesistenkite įveikti aktyvaus kūdikio protesto, pasipriešinimo darydami sudėtingesnius judesius. Nuolat turi būti jaučiama, kad pratybos – įprasta veikla;
- visada stenkitės pasiekti tiek, kiek tik jūs ir kūdikis gali, tegul mankšta būna įvairi.
Nuo pirmųjų gyvenimo dienų įvedant mažylį į įvairiausių judesių, pojūčių ir įspūdžių pasaulį, leidžia dinaminę gimnastiką, kaip žmogaus evoliucinės sistemos vystymosi metodą, plačiau diegti į praktiką.